Katerina, Hemptono rūmai, 1541 m. kovas

Pažiūrėkim, ką mes turime?

Žieminės mano suknelės baigtos siūti. Nors dar nebaigtos kelios pavasarinės, bet iš jų jokios naudos, nes artėja gavėnios laikotarpis, ir aš negalėsiu jomis pasipuošti.

Turiu karaliaus dovanotas kalėdines dovanas. Be kitų dalykų, kuriuos jau pamiršau arba išdalinau savo damoms, turiu du pakabukus iš dvidešimt šešių deimantų plokščiu paviršiumi ir dvidešimt septynių įprastų. Jie tokie sunkūs, kad vos pakeliu galvą, kai užsikabinu ant kaklo. Turiu perlų vėrinį iš dviejų šimtų didelių kaip žemuogės perlų. Mieloji Ana padovanojo man puikų žirgą. Dabar, kai būname vienos, vadinu ją Ana, o ji mane — Kite. Bet brangenybės neturi reikšmės, nes jų taip pat reikės atsisakyti per gavėnią.

Turiu naują chorą ir muzikantus, bet jie negalės palinksminti mane smagia muzika, kai ateis pasninkas. Ir negalėsiu valgyti ko panorėjusi. Negalėsiu lošti kortomis, medžioti, negalėsiu šokti ir žaisti žaidimų, nes eiti prie upės per šalta, o jeigu ir nebūtų šalta — netrukus gavėnia. Negalėsiu netgi juokauti su damomis ir lakstyti po kambarius, negalėsiu žaisti kamuoliu ir stumdyti rutulių ar mušinėti kamuoliuko, nes artinasi niūrus, liūdnas susilaikymo metas.

O ir karalius dėl kažkokių priežasčių šįmet paankstino gavėnią. Apimtas blogos nuotaikos, jis nuo vasario užsidarė savo kambariuose ir neišeina net papietauti, neaplanko manęs, nerodo švelnumo, nedovanoja nieko ir nuo dvyliktosios nakties nepavadino manęs savo rožele. Sako, kad jis serga, bet kadangi jis visuomet šlubavo, skundėsi užkietėjusiais viduriais ir pūvančia koja, nesuprantu, kas čia pasikeitė. Be to, jis riejasi su visais, niekas neįstengia jam įtikti. Tiesiog užrakino rūmus ir privertė vaikščioti visus ant pirštų galiukų, bijant netgi įkvėpti. Ir tikrai, pusė šeimų išsikraustė į savo namus, nes nėra karaliaus. Slaptoji taryba neatlieka jokių reikalų, karalius nenori nieko matyti, todėl daug jaunų vyrų išvykę, ir rūmuose baisiai nesmagu.

— Jis ilgisi karalienės Anos, — sako ta pagiežinga kalė Agnesė Restvold.

— Visai ne, — atšaunu. — Kodėl turėtų? Jis pats su ja išsiskyrė.

— Tikrai, — neatlyžta ji. — Negi nematai? Vos tik ji išvyko, karalius nutilo, susirgo ir dabar, matai, pasitraukė iš dvaro, kad galėtų pamąstyti ir sugalvoti, kaip susigrąžinti ją atgal.

— Melas, — sakau. Mane ima siaubas to klausantis. Kas geriau už mane žino, jog gali mylėti žmogų, o paskui vieną rytą nebekreipti į jį dėmesio? Maniau, jog tik aš ir mano širdis tuščia, kaip sako senelė. Bet jeigu ir karaliaus širdis lėkšta? Kas, jeigu jis pagalvojo, kad Ana dar niekad neatrodė taip gražiai? Aš ir pati, ką ten — visi taip pagalvojome. Kvaili ir nemadingi jos bruožai nusitrynė ir ji atrodė, kaip čia pasakius, gracingai. Ji atrodė kaip tikra karalienė, o aš, kaip visuomet, buvau tik gražiausia mergina kambaryje. Aš visuomet būnu gražiausia mergina. Bet tik tiek. Ne daugiau. Kas, jeigu karalius užsigeis gracingos moters?

— Agnese, jūs klystate manydama, jog ilga draugystė su jos didenybe duoda jums teisę suteikti jai sielvarto, — įsikiša ledi Ročford. Man baisiai patinka, kad ji moka šitaip. Žodžiai gražūs kaip iš spektaklio, o tonas — tarsi vasario lietus už kaklo. — Tai tik tuščios paskalos apie prastą karaliaus sveikatą, dėl kurios mes turėtume melstis.

— Aš meldžiuosi, — suskumbu atsakyti, nes visos sako, jog einu į koplyčią tik per karalienės ložės kraštą vėpsoti į Tomą Kulpeperį, kuris žvilgčioja į mane ir šypsosi. Jo šypsena — šauniausias dalykas bažnyčioje, viską stebuklingai nušviečia. — Aš tikrai meldžiuosi. O kai ateis gavėnia, Dievas mato, man neliks nieko kito, tik melstis.

Ledi Ročford linkteli.

— Iš tiesų, mes turėtume melstis dėl karaliaus sveikatos.

— Bet kodėl? Negi jis taip serga? — klausiu jos tyliai, kad Agnesė ir kitos negirdėtų. Kartais tikrai gailiuosi, kad leidau joms atvykti pas save. Jos tiko Lambete, bet karalienės svitoje neretai elgiasi ne taip, kaip dera damoms. Esu tikra, jog karalienė Ana niekada nebūtų leidusi freilinoms šitaip siausti. Jos damos elgėsi daug geriau. Aš nebūčiau drįsusi apie ją kalbėti taip, kaip mano damos kalba apie mane.

— Žaizda jo kojoje vėl užsivėrė, — atsako ledi Ročford. — Juk klausėtės, kai daktaras aiškino?

— Aš nesupratau, — atsakau. — Pradėjau klausytis, bet nieko nesupratau ir toliau nebegirdėjau.

Ji suraukia kaktą.

— Prieš daugelį metų karalius smarkiai susižeidė koją. Žaizda taip ir neužgijo. Tiek bent jau žinote?

— Taip, — lepteliu paniurusi. — Visi tiek žino.

— Žaizda supūliavo, reikėjo ją valyti, kiekvieną dieną nuleisti pūlius iš mėsos.

— Žinau, — atsakau. — Nepasakokite.

— Taigi dabar žaizda užsivėrė, — tęsia ji.

— Tai gerai, tiesa? Ji sugijo? Karaliui geriau.

— Žaizda užsiveria paviršiuje, o viduje toliau pūliuoja, — paaiškina ledi Ročford. — Nuodai negali ištekėti ir kaupiasi pilve, prie širdies.

— Ne! — esu sukrėsta.

— Kai taip nutiko praėjusį kartą, mes bijojome jo netekti, — labai rimtai sako ji. — Henriko veidas pajuodo kaip nunuodyto lavono, jis tysojo kaip negyvėlis, kol daktarai vėl atvėrė žaizdą ir išvalė nuodus.

— Kaip ją atvėrė? — klausiu. — Žinote, to išties koktu klausytis.

— Jie prapjovė ir neleido jai užsiverti, — paaiškina Džeinė. — Prikišo į ją aukso drožlių, kad neužsitrauktų. Karalius visą laiką kenčia atviros žaizdos skausmą. Dabar vėl teks. Teks prapjauti koją.

— O tada jis pasveiks? — klausiu pralinksmėjusi. Man tikrai nemalonu klausytis tų dalykų.

— Ne, — atsako ledi Ročford. — Tada jis bus toks, koks buvo: raišas ir kamuojamas skausmo, apnuodytas žaizdos. Skausmas kelia jam pyktį, o dar blogiau — verčia pasijusti senam ir nusilpusiam. Dėl luošumo jis negalės būti toks, koks buvo. Jūs padėjote jam vėl pasijusti jaunam, bet dabar žaizda primena, kad jis yra senas.

— Jis negalėjo rimtai galvoti, kad yra jaunas. Negalėjo manyti esąs jaunas ir gražus. Net jis taip negalėtų.

Džeinė rimtai į mane pasižiūri.

— O, Katerina, Henrikas tikrai jautėsi jaunas ir įsimylėjęs. Reikia priversti jį vėl taip jaustis.

— Bet ką aš galiu? — patempiu lūpą. — Negaliu pakeisti jo mąstymo. Be to, kai serga, neateina į mano lovą.

— Jūs turite jį aplankyti, — pataria Džeinė. — Nueikite ir padarykite ką nors, kas padėtų pasijusti jaunam, įsimylėjusiam. Priverskite pasijusti jį aistringu jaunuoliu.

— Nežinau, kaip, — susiraukiu.

— Ką darytumėte, jeigu jis būtų jaunas vyras?

— Galėčiau jam užsiminti, kad vienas iš jaunų dvariškių mane įsimylėjo, — bandau. — Galėčiau priversti jį pavydėti. Yra jaunų vyrų, — sakau galvodama apie Tomą Kulpeperį, — kurie tikrai verti dėmesio.

— Jokiu būdu, — skubiai sudraudžia ledi Ročford. — Niekada taip nesielkite. Jūs neįsivaizduojate, kaip pavojinga.

— Taip, bet jūs sakėte...

— Nejaugi nesugalvojate, kas vėl padėtų įsimylėti, nerizikuodama padėti galvos ant trinkos? — suirzusi klausia ji.

— Ne! — atšaunu, — pagalvojau...

— Pagalvokite dar kartą, — gana šiurkščiai mesteli ji.

Aš nekalbu. Negalvoju ir tyčia nešneku, kad parodyčiau, jog dama elgiasi per daug įžūliai, o aš to nepakęsiu.

— Pasakykite, kad bijote, jog jis susigrąžins Klevo hercogaitę, — pataria ledi Ročford.

Jos siūlymas toks keistas, kad pamiršusi savo niūrią nuotaiką nustėrusi į ją atsisuku.

— Bet kaip tik tai sakė Agnesė ir liepėte manęs neliūdinti!

— Būtent, — atsako ji. — Štai kodėl šitas melas yra labai geras, nes tai gryna tiesa. Apie tai pusė rūmų kuždasi prisidengę burnas, o Agnesė Retvold drebia tiesiai jums į veidą. Jeigu bent akimirką pamirštumėte savo išvaizdą ir brangenybes, jūs tikrai susikrimstumėte ir sunerimtumėte. O, geriausia, jeigu nuėjusi pas karalių elgtumėtės kaip sielvartaujanti žmona. Tuomet jis pajustų, kad dėl jo varžosi dvi moterys, ir vėl patikėtų savo žavesiu. Tokiu atveju galbūt pavyktų susigrąžinti jį į lovą prieš gavėnią.

Dvejoju.

— Žinoma, aš noriu, kad jis būtų laimingas, — pradedu atsargiai, — bet ar labai svarbu, kad jis grįžtų į lovą prieš gavėnią?..

— Svarbu. Kalbame ne apie jūsų ar jo malonumus, — niūriai pareiškia Džeinė. — Jis turi susilaukti nuo jūsų sūnaus. Regis, pamirštate, jog esate čia ne dėl šokių, muzikos, papuošalų ar žemių. Karalienės vietą nusipelnote būdama ne dievinama žmona, o moterimi, kuri pagimdo valdovui sūnų. Jeigu neduosite karaliui įpėdinio, vargu, ar apskritai būsite karūnuota.

— Aš turiu tapti karaliene, — protestuoju.

— Tada turite susigrąžinti karalių į lovą, kad pastotumėte, — atšauna ji. — Jeigu ne, baisu net pagalvoti, kuo gali baigtis.

— Nueisiu, — sunkiai atsidustu, kad ji nemanytų, jog savo gąsdinimais mane įbaugino, tiesiog rodydama, kad nuolankiai atlieku savo pareigą. — Nueisiu ir pasakysiu, kad esu nelaiminga.

Kai nueinu į priimamąjį, jis neįprastai tuščias, nes daug žmonių grįžę į namus. Tomas Kulpeperis beveik vienas, įsitaisęs ant palangės, mėto kauliuką iš vienos rankos į kitą.

— Laimite? — klausiu jo, stengdamasi kalbėti žaismingai.

Pamatęs mane, dvariškis strykteli ir nusilenkia.

— Aš visuomet laimiu, jūsų didenybe, — atsako jis. Jo šypsena išmuša mano širdį iš ritmo. Tikrai. Kai jis šitaip atmeta galvą ir nusišypso, girdžiu jos: dun-dun.

— Geru lošėju jūsų nepavadinsi, jeigu žaidžiate vienas, — sakau garsiai, o mintyse sau tariu: „Visai nejuokinga pastaba.”

— Laimiu lošdamas kauliukais, pliekdamas kortomis, tik meilėje man nesiseka, — patyliukais atsako Tomas.

Žvilgteliu už savęs. Katerina Tilni liovėsi šnekėtis su hercogo Hartfordo giminaičiu ir apsimeta, kad nesiklauso. Katerina Keri taktiškai atsitraukusi žvelgia pro langą.

— Jūs įsimylėjęs? — klausiu.

— Jūs gi žinote, — atsako jis pašnibždomis.

Man sunku mąstyti. Jis tikriausiai kalba apie mane, tikriausiai prisipažįsta mane mylįs. Prisiekiu, aš mirsiu, jeigu jis kalba apie kurią nors kitą. Neištversiu, jeigu jis geidžia kitos. Bet ir toliau kalbu linksmai.

— Iš kur galėčiau žinoti?

— Jūs turite žinoti, ką aš myliu, — atsako Tomas. — Jus, labiau už viską pasaulyje.

Šitas pokalbis toks saldus, jog iš pasitenkinimo suriečiu kojų pirštus naujuose bateliuose. Iškaistu. Bijau, kad jis pastebės mano raudonį.

— Turiu žinoti?

— Karalius dabar jus priims, — praneša tas kvailys daktaras Batas, ir aš krūptelėjusi atšoku nuo Tomo Kulpeperio, nes visai buvau pamiršusi, jog atėjau aplankyti karalių ir priversti jį vėl mane įsimylėti. — Grįšiu netrukus, — tarsteliu per petį.

Tomas nusikvatoja, o man nelieka nieko kita, tik prisidengti burną ranka, kad nesukikenčiau.

— Ne, jūs turite eiti, — tyliai primena jis. — Negalite versti karalių laukti. Aš būsiu čia.

— Žinoma, kad neversiu laukti, — atsakau ir prisiminusi, jog turiu atrodyti prislėgta karaliaus abejingumo, nusisuku ir neriu į karaliaus kambarį, kur, kaip gigantiškas laivas, ištrauktas ant prieplaukos, guli Henrikas. Aukštai ant siuvinėtų pagalvių iškelta jo koja, o išpurtęs veidas tuščias ir sklidinas gailesčio sau. Aš lėtai artinuosi prie vyro, vaizduodama, kad esu be galo išsiilgusi jo meilės.